“Kas daugiau jeigu ne mes padėsime sunkiai sergančiam, mirštančiam pacientui, o dažnai ir vienišam, pasijusti saugiam, pajusti, kad kažkam Jis rūpi, yra svarbus, Jo klausiama ir Jo klausoma.”
Spalio 11 – paliatyviosios medicinos diena. Neretai terminai paliatyvioji medicina žmonėms siejasi su nemaloniais jausmais, neigiamais įsitikinimais, baimėmis. Dažnai tai atsiranda iš nežinojimo ir informacijos stokos, todėl kalbiname Kauno Hospiso namų savanorių koordinatorę – Kristiną Krasko. Kristina su sergančiais pacientais susiduria kasdien, todėl maloniai sutiko pasidalinti savo mintimis ir patarimais. Kaip ji pati teigia: “Kas daugiau jeigu ne mes padėsime sunkiai sergančiam, mirštančiam pacientui, o dažnai ir vienišam, pasijusti saugiam, pajusti, kad kažkam Jis rūpi, yra svarbus, Jo klausiama ir Jo klausoma.”
Papasakokite, kas tai yra paliatyvioji medicina? Kaip atsirado jos idėja?
Manoma, kad žodis „hospice“ kyla iš senovės prancūzų kalbos žodžio hospitality ir reiškia vaišingumas. Tais laikais jis buvo suprantamas kaip pastogė (dažniausiai vienuolyno), poilsis nuvargusiems, nusilpusiems maldininkams ir sergantiems keliautojams. Šis pavadinimas buvo pradėtas taikyti 1967 metais Siselės Saunders (Cicely Sounders) organizuotai specializuotai mirštančiųjų pacientų priežiūrai. Ji Londono priemiestyje įsteigė pirmuosius Šv. Kristoforo paliatyviosios pagalbos namus (angl. hospice). Hospisas be medicininių paslaugų teikia pagalbą vienišumui ir baimėms nugalėti, orumo išlaikymo pagalbą, paskutinio noro išpildymo pagalbą, prisidedame prie kokybiškiausio likusio gyvenimo laiko išnaudojimo, pagalbos artimųjų slaugos įgūdžių apmokyme.
Kokios galimybės Lietuvoje? Kokie žmonės gali gauti šią pagalbą?
Lietuvoje paliatyvioji pagalba teikiama stacionare, sveikatos priežiūros įstaigose ar namuose. Pacientams gavusiems iš savo šeimos gydytojo siuntimą „Paliatyviai pagalbai“ pagal tam tikrus ligų kodus, priklauso nemokama pagalba.
Papasakokite apie Kauno Hospiso namų veiklą. Kaip atrodo įprasta Jūsų diena?
VŠĮ „Kauno hospiso namai“ teikia pagalbą pacientų namuose. Kauno Hospiso namų įkūrėja, steigėja, direktorė, mūsų šviesa, visus vienijanti ir visus įkvepianti – Žanna Jankovskaja. Ji 6-ių knygų ir įvairių straipsnių apie natūralią mediciną autorė, liaudies ir alternatyviosios medicinos specialistė, virš 500 konferencijų skirtų natūraliam sveikatos palaikymui iniciatorė bei lektorė. Į pacientų namus vyksta mobili komanda, kurią sudaro gydytoja, slaugytoja ir socialinė darbuotoja. Išsiaiškinus, tai ko pacientas nori ir tai, ko jam reikia, konkrečioms veikloms priskiriami savanoriai. Aš pati esu ne tik „Kauno hospiso namai“ darbuotoja ir savanorių koordinatorė, bet taip pat esu ir savanorė, kartu su savo šeima. Jūs matytumėte, kaip nušvinta pacientų akys, kai pamato du mano vaikučius – 4 metų Vytautą ir 7 metų Gertrūdą. Iškart skuba ieškoti saldainių, klausti, kaip sekasi: ir tą sekundę Jie jau nebegalvoja nors sekundei apie savo ligą. Tad Hospise pacientams taikome ir vaikų terapiją. Dėkoju savo vyrui Dariui, kuris kartu palaiko mūsų šeimos misiją.
Ar užtenka Jūsų pajėgumų pasirūpinti visais ligoniais?
Kadangi veiklą vystome tik savanorių pagalba, tad Jų mums nuolat trūksta. Visi savanoriai turi savo nuolatinius darbus, šeimas, ir Hospiso pacientams padeda tada, kada gali, kada nori. Turime didelę savanorių duomenų bazę, FB puslapį „VŠĮ „Kauno hospiso namai“, internetinę svetainę. Savanoriai kviečia savanoriauti savo draugus, gimines, turime ir pacientų savanorių. Taip, tai tie žmonės, kurie kreipėsi į mus prašydami pagalbos, šiandien Jie jau nori padėti kitiems, sakydami: žinau, kad jeigu kas nutiks, esu ne vienas, su manimi yra Hospisas.
Kaip organizuojama paliatyvios slaugos pagalba?
VŠĮ „Kauno hospiso namai yra MEDICINOS įstaiga, kuri teikia socialinę psichologinę pagalbą. Taip, žmonės mus pasirenka, nes keičiamos sauskelnės, leidžiami vaistai, tvarstomos žaizdos, bet kartu visada dirba psichologas, socialinis darbuotojas. Pacientas ir Jo artimieji išgyvena daug psichologinių tarpsnių. Būtina eiti kartu ir padėti. Kas daugiau jeigu ne mes padėsime sunkiai sergančiam, mirštančiam pacientui, o dažnai ir vienišam, pasijusti saugiam, pajusti, kad kažkam Jis rūpi, yra svarbus, Jo klausiama ir Jo klausoma. Priežiūroje nėra bendros schemos. Pacientas gauna individualizuotą pagalbą, atsižvelgiant į fizinius, psichologinius, dvasinius poreikius, socialinę aplinką.
Sakoma, jog jei „paliatyvioji medicina Lietuvoje būtų pakankamai išvystyta, mums nereikėtų galvoti apie eutanaziją“. Kaip manote, ar šiuo metu ši sritis pakankamai išvystyta, ar ji suteikia žmonėms orią mirtį?
Labai sunkiai žmonės kalba apie mirtį. Visi vengia šios temos, bet paliatyvioji pagalba tikrai vystosi. Kuriasi įvairių organizacijų, kurios padeda žmonėms ir užtikrina jų fizinius, medicininius poreikius. Kai užtikrinti fiziniai paciento poreikiai, kai Jis sausas, pamaitintas guli lovoje, tada galime kalbėti apie emocinius, psichologinius poreikius: bendravimą, knygų skaitymą, masažus, terapijas, pokalbius, ekskursijas, kirpėjos paslaugas. Ne visos organizacijos gali atsiliepti daugiau negu į fizinius paciento poreikius. Tuo ir skiriamės nuo kitų. Kaip taisyklė, visada, šios paslaugos pacientui nieko nekainuoja. Mes drąsiai kalbame apie mirtį, apie paciento orumą. Skleidžiame ir nešame žinią, kad paslauga pacientui turi būti ORI. Taip, jautru, taip, intymu, bet kas daugiau jeigu ne mes, tai darysime. Kažkas turi pasakyti tai garsiai. Mes ne tik sakome, bet ir darome. Tą žino ir mūsų pacientai: pradžioje su nepasitikėjimu, jaukinantis situacijas, užsimezgant bendrystei, o vėliau su klausimu: „O kas gi šią savaitę pas mane ateis?“
Ar savanoriai kaip nors apmokomi?
Kiekvienais metais kartu su LSMU organizuojame „Paliatyvios pagalbos kursus“ mūsų savanoriams. Šiemet parašėme projektą savanorių mokymams ir gavome finansavimą iš Kauno miesto savivaldybės: tai ir psichologinės žinios, ir sielovada. Stipriname savanorį ir psichologiškai ir dvasiškai. Organizuojame kiekvieno mėnesio susitikimus savanoriams. Išklausome, dalinamės savo patirtimis, klausomės kitų. Savanorių susitikimai visada skirtingi – tai ir paskaitos, dailės terapijos užsiėmimai, ekskursijos, piligriminės kelionės, maldos susitikimai bažnyčiose, vienuolynuose. Kiekvienas savanoris po susitikimo su pacientu privalo pasidalinti uždaroje Google grupėje apie tai, kaip Jam sekėsi, kaip jautėsi pacientas. Tai svarbu, nes dažniausiai tik savanoriams pacientas patiki savo svajones, ypatingus pageidavimus, troškimus „čia ir dabar“.
Daug kalbėjome apie žmogiškuosius išteklius, o kaip sprendžiate medicininių priemonių klausimą?
Be abejo ir paciento fiziniais poreikiais privalo būti tinkamai pasirūpinta siekiant kiek įmanoma palengvinti tiek ligonio, tiek ir jo artimųjų kasdienybę. Labai aktualus medicininių priemonių klausimas. Ieškome organizacijų, kurios galėtų remti slaugos, higienos priemonėmis. Mūsų rėmėjų sąraše yra keletas įstaigų, kurios dovanoja arba suteikia dideles nuolaidas svarbiausioms medicinos pagalbos bei slaugos prekėms. Bendradarbiaujame su kitomis viešosiomis įstaigomis, kurios dalinasi gauta labdara. Labai laukiami specialūs čiužiniai nuo pragulų, neperšlampami paklotėliai ir pan. Dažnai reikia ne tik medicininių priemonių slaugai, bet ir paprasčiausių buitinės chemijos prekių, natūralių audinių patalynės, drabužių.
Ar Lietuvoje priimta savo artimaisiais rūpintis namuose?
Tikrai taip. Ir pacientai nori oriai praleisti likusias savo gyvenimo dienas, namuose jaustis šeimininkais iki paskutinio savo atodūsio. Gerbtinos pacientų artimųjų pastangos, tik jiems patiems kartais reikia pagalbos, moralinio palaikymo, jog sunkią minutę galėtų nepalūžti ir palaikyti sergantį žmogų iki pat gyvenimo galo.
GALERIJA
