Ką tik su didžiuliu trenksmu praūžusios Pjongčango žiemos olimpinės žaidynės vis dar kelia daugybę emocijų. Laimėtojai su džiaugsmu kelia aukštyn savo medalius, o tie, kuriems šiose olimpinėse žaidynėse pritrūko kelių sekundžių ar kelių metrų iki pergalės – tyliai grįžta į sporto arenas tolimesnėms treniruotėms ir dar geresniems rezultatams. Tačiau yra dar viena dalyvių dalis, kuriems medalių niekas nedalino, bet, nepaisant to, jie jaučiasi nugalėję. Nugalėję ne kitos šalies priešininkus, o kur kas klastingesnį oponentą – sportininkų traumas. Tai – olimpiniame miestelyje dirbę medikai. Juk padėję sportininkams sėkmingai finišuoti jie taip pat jaučiasi nors kažkiek prisidėję prie pergalių. Ortopedas – technikas iš Lietuvos Marius Jonelis neslėpė, jog nerealus jausmas apima, kai vieną dieną pas tave ateina sportininkas prašydamas pagalbos, o jau kitą jis stovi ant pakylos ir spaudžia rankoje aukso medalį: „ateina pas tave ir sako tokį paprastą ir nuoširdų „ačiū“ – kaip tada galima dvejoti, jog neprisidėjai prie jų laimėjimų?“ – retoriškai svarsto lietuvis.
Galimybė, kuri pasitaiko ne kiekvienam
Kelią į olimpinį miestelį jam atvėrė viena žymiausių įmonių ortopedijos pramonės pasaulyje „Bauerfeind“, į tarptautinę medikų komandą Pjongčange pakvietusi ir ortopedą iš AB „Ortopedijos technika“, ilgametės savo partnerės Lietuvoje. Marius sakė, kad nors ir netikėtas, tačiau pasiūlymas buvo itin džiugiai priimtas: „Juk tai – puiki galimybė! Ar daug kas gali pasigirti pietavęs su tokiais sportininkais kaip Ireen Wust, Lotte van Beek ar Anoinette De Jong? Be to, džiaugiuosi galėdamas atstovauti produktą, kuriuo tikrai tikiu“ – džiūgavo vyriškis. Mariaus užduotis olimpiniame miestelyje buvo traumas patyrusiems sportininkams pritaikyti tinkamiausius įtvarus pagal gydytojų rekomendacijas. „Taip pat daugeliui sportininkų teko patarti dėl traumų profilaktikos, individualiai pritaikyti kompresines kojines bei įdėklus į sportinę avalynę“, – pasakojo lietuvis.
Lietuvių olimpinėse žaidynėse nedaug
Jonelis žaidynėse tvirtina sutikęs vos kelis lietuvius – Lietuvos sportininkus, kelis savanorius, bei transliuotojų komandą. Tačiau kompanijos jaunam lietuviui tikrai nepritrūko. Iš prigimties smalsus ir bendraujantis panevėžietis užsibrėžė – susipažinti su kuo daugiau olimpiečių bei vietinių gyventojų. „Sportininkai labai noriai bendrauja. Tikrai tikėjausi, kad jie norės ramybės ir tylos, bet labai greitai pastebėjau, kad smalsu ne man vienam – jiems irgi įdomu kas aš toks, kas ta Lietuva ir ką aš čia veikiu. Todėl labai greitai su visais susibendravau ir kasdien pietavau vis su kitos šalies komanda, o visas žaidynes stebėjau vietinių būryje. Buvo smagu stebėti, kaip iš prigimties ramūs ir drovūs korėjiečiai palaiko savo šalies rinktinę visu garsu.“
Vasario 16-tąją Marius pasirinko praleisti kartu su tautiečiais: nors ir ne Lietuvoje, tačiau su Lietuvos delegacija ir, žinoma, su trispalve.
Rado laiko ir papramogauti
Pabaigęs darbinę kadenciją Pjongčango olimpiniame miestelyje, jis nutarė pasinaudoti proga ir aplankyti kaimyninę Japoniją. Lietuvis atskleidė, kad pamatyti karate gimtinę Okinavą svajojęs jau seniai, todėl, pasitaikius progai ne tik pamatyti, bet ir sudalyvauti tikroje karate dojo treniruotėje, jis nedvejojo. Nemenką įspūdį paliko ir pagrindinė gynybinė pilis „Shuri castle“ – būtent čia karatė išradėjas Funakoshi subūrė per 300 žmonių, kurie sinchroniškai atliko kata judesius. Iš šios pilies Marius parsivežė ir juokingą nutikimą: „Tokią tikrovišką vaškinę figūrą pamačiau pilies muziejuje! Net žvilgsnis atrodo toks gyvas, nesitiki, kad iš vaško. Galvoju, pačiupinėsiu… O kai prisiliečiau, toji figūra netikėtai piktai burbtelėjo ant manęs – reikėjo matyti mano veidą tuo metu…“
Įgyvendinęs savo seną svajonę ir išsimaudęs Ramiajame vandenyne, Marius sugrįžo atgal į Pietų Korėją, tik šį kartą – į šalies sostinę Seulą. Labiausiai čia jį sužavėjo technologijų gausa: „Viskas taip modernu, didžiuliai TV ekranai, 5G internetas. Labiausiai nustebino oro uoste patruliuojantys robotai – jei pasiklydai, nežinai į kurią pusę pasukti – tik pamok ranka ir iš karto prie Tavęs prisistato paslaugus robotas,“ – nuostabos neslėpė panevėžietis.
Geriausia kelionė ir geriausia patirtis
Marius neslėpė, jog ne vieną kartą teko gūžtelti pečiais susidūrus su vietos tradicijomis: „Įlipu pirmą vakarą į liftą, o ten po 3 aukšto iš karto 5 seka… Žiūriu, nesuprantu – ar mygtukus ne taip sudėjo, ar čia kitos bėdos… O pasirodo, korėjiečiai įsitikinę, jog skaičius 4 neša nelaimę, panašiai, kaip pas mus skaičius 13.“ Tačiau, nepaisant prietarų, panevėžietis pabrėžė, jog labiausiai žavi vietinių drovumas, paslaugumas ir punktualumas. Savo teiginius jis tuoj pat pagrindžia ir pavyzdžiais: „Kelias dienas iš eilės vis mačiau aplink save besisukant kelias vietines merginas. Lyg kažko prašyti norėtų, bet nedrįsta. Trečią dieną pagaliau pavyko išsiaiškinti, jog jos tiesiog norėtų su manimi nusifotografuoti. Kai sutikau, merginos taip nudžiugo, tarsi aukso puodą būtų laimėjusios…“ Vis dėlto, Marius perspėja – nors korėjiečiai paslaugūs, jų paslaugumas ne visada Jums gali išeiti į naudą. Štai jei pasiklydote – aklai vietinio duotomis nuorodomis nepasikliaukite. „Mane labai tvirtai tikino, jog būtinai turiu važiuoti 4 autobusu. Tačiau kitas vietinis numojo ranka, sakė, kad 5 autobusas nuveš kur kas greičiau. Įsėdęs į 5 autobusą supratau – judu priešinga kryptimi. Per kelias dienas suvokiau – jei klausi kelio, tai klausk bent 3-4 praeivių, ir tada pasidaryk savo išvadas,“ – įspūdžiais dalinosi keliautojas.
Nepaisant visų kultūrinių skirtumų, vyras neslėpė, kad Pietų Korėja jį tiesiog sužavėjo. „Tai buvo pati geriausia kelionė mano gyvenime, tai buvo pati geriausia patirtis kokią aš galėjau įgyti.“ – džiaugsmo neslėpė Marius Jonelis.
GALERIJA
