Su vilniete Nijole Marcinkėniene „Šeimininkės“ skaitytojai jau pažįstami: pasakojome, kaip ji dviračiu įveikė 8 tūkstančius kilometrų nuo Olimpijos iki olimpinio Pekino. Energija ir ištverme stebinančią dviratininkę pasitikome iš dar vieno tarptautinio dviratininkų žygio – per 171 dieną numinta 9 tūkstančiai kilometrų iš Londono iki olimpinio Rio de Žaneiro. „Tai mano paskutinis olimpinis žygis, po ketverių metų į Tokiją nevažiuosiu. Bursiu anūkų komandą“, – sako 63-ejų Nijolė Marcinkėnienė.
Moterys ištvermingesnės
„Pietų Amerikoje buvau pirmą kartą ir nežinojau, ko tikėtis. Pirmas įspūdis buvo nuostabus. Iš Lietuvos išvykome vasario mėnesį, o Pietų Karibuose, Trinidadoje ir Tobagoje patekome į tikrą rojų. Nors karštis siekė 40 laipsnių, salų grožis neapsakomai sužavėjo. Toliau kelias pasuko per Venesuelą, neįsivaizdavau, kad dar pasaulyje yra toks socializmas. Įsiminė ir Gajanos džiunglės. Gal šiek tiek pabodo tris mėnesius minti per Braziliją – pusantro mėnesio pakrante ir pusantro mėnesio per kalnus. Atlanto pakrante smagu važiuoti, bet vaizdai monotoniški. Nuo Salvadoro pasukus į žemyno gilumą, per kalnus, labai gražu, bet buvo sunku įveikti įkalnes“, – pasakoja N. Marcinkėnienė.
Šį kartą dviratininkę šiek tiek nuvylė bendražygių kompanija. Visą laiką ji važiuoja su ta pačia organizacija, kur susirenka bendraminčiai, o Pietų Amerikoje žmonės išsilakstė. Iš pradžių buvo nuspręsta, kad važiuos 10 žmonių, bet žygį baigė tik vadovas Sigitas Kučas ir keturios moterys. Vyrai pasirodė neištvermingiausi – vienas nepakėlė karščio, kitą užpuolė ligos, trečiam neužteko kantrybės, metė dviratį ir sėdo į autobusą.
„Jeigu aš užsibrėžiu tikslą, turiu jį pasiekti, kitaip savęs negerbiu. Kiti žmonės turi kitus prioritetus. Patinka – važiuoja, nepatinka – nevažiuoja“, – sako Nijolė.
Kai prieš kelionės pabaigą liko vienas su šešiomis moterimis, Sigitui tai atrodė kaip tikras košmaras. Įtampos tikrai netrūko – pusę metų karštis, dulkės ir dar moteriška kompanija. „Dieną naktį pila prakaitas, nespėji nusiprausti, ir vėl tas pats, odą net spuogais išbėrė“, – prisimena Nijolė.
Nuolatinis karštis iš tiesų labai vargino, vėliau žygeiviai priprato. Jeigu termometro stulpelis pakildavo iki 30 laipsnių, atrodydavo, kad vėsu. Alinti karštis imdavo tik šoktelėjęs per 37 laipsnių. „Važiuoji per savaną, jokio šešėlio. Jei randi upę – puoli į vandenį numetęs dviratį ant tilto, atsiguli ant dugno, šiek tiek atsigauni. Kai grįžau į Lietuvą, vyko giminės susitikimas rugpjūtį prie Kupiškio, bet mariose nesimaudžiau, man buvo per šalta“, – juokiasi dviratininkė.
Jautė psichologinę įtampą
63-ejų Nijolė tarptautinėje grupėje nebuvo vyriausia. Dvejais metais vyresnis S. Kučas, dviratininkei iš Naujosios Zelandijos 56-eri. Dar važiavo 53-ejų lenkė ir šiaulietė, kuriai per trisdešimt. Karininkas iš Kauno nuo grupės atsiskyrė ir važiavo vienas. Ankstesniuose žygiuose važiuodavo 70-metis škotas, bet jis šį kartą nedalyvavo – ne dėl sveikatos, tiesiog tingėjo.
„Visi nejauni, bet dabar iš moterų likau viena vyriausių. Žygyje į Albaniją dar teko važiuoti su 65-erių dviratininke, bet ji jau žygių atsisakė, nes per sunku. Ir aš negaliu pasakyti, kad man buvo lengva. Nors, keista, visiškai neskaudėjo sąnarių, bet jaučiau didelę psichologinę įtampą. O ji atsiranda tada, kai fiziškai sunku. Kartais jaučiau, kad „stogas važiuoja“, – prisipažįsta žygeivė.
Gal nuovargį lėmė ilgas žygio laikas? Bet tai ne pirma ilga kelionė. N. Marcinkėnienė pusę metų važiavo ir iki olimpinio Pekino. Tiesa, tuomet turėjo „atostogų“ – tris savaites gydėsi sulaužytą ranką Batumyje, o kai pametė pasą, irgi turėjo daryti mėnesio pertrauką. „Bet tuomet buvo mišri grupė, važiavo ir vyrai, ir moterys. Šioje kelionėje jaučiau įtampą, labai pasiilgau žmogiškos šilumos. Nors tokie žygiai – mano stichija, jau žinau, kad po ketverių metų olimpiniame dviratininkų žygyje iš Rio de Žaneiro iki Tokijo tikrai nedalyvausiu“, – tvirtina Nijolė.
Ginklai įprasti kaip žiebtuvėliai
Per dieną reikėdavo numinti vidutiniškai 100 kilometrų. Važiuojant netoli pusiaujo diena trumpa, saulė leidžiasi 18 valandą, tamsu iš karto, nors į akį durk. Tad stoviniuoti nebuvo kada, iki tamsos reikėdavo pasiekti stovyklą.
Visos Pietų Amerikos šalys, per kurias teko keliauti žygeiviams, nepasižymi saugumu. Ypač nemaloniai nustebino Venesuela, kur parduotuvėse ant durų grotos ir tik mažas langelis prekėms paduoti. Trinidada garsėja didžiausiu nužudytų žmonių skaičiumi. Ten gali sutikti žmonių su kaukėmis. Iš pradžių juokinga: gal nindzes vaidina, bet iš tiesų nejauku.
Venesueloje žygeiviams kelią užtvėrė didžiulis piketas. Pasirodo, mafija aukso kasyklose nušovė 28 žmones, valstybė nesusitvarko, todėl žmonės blokavo kelią. Dviratininkams teko sukti aplinkkeliais, per didžiausius molynus.
Brazilijoje ir privatūs, ir nakvynės namai aptverti aukščiausiomis tvoromis, į vidinį kiemą įeiti galima tik surinkus durų kodą. „Kartą girdėjome šūvius. Viena moteris matė, kaip užpuolikas atėmė telefoną, o žmogus bandydamas apsiginti šovė. Jie ginklus nešiojasi kaip europiečiai žiebtuvėlius. Venesueloje matėme užrašą „Su ginklais neaptarnaujame“. Jei gatvėje palieki užrakintą mašiną, tikrai rasi su išdaužytais langais. Tai nutiko ir mus lydinčiam autobusiukui. Taip įpratau saugotis, kad grįžusi namo gatvėje slepiu telefoną, kol atsipeikėju: ai, čia Lietuva, galiu saugiai kalbėti. Ten telefoną griebia iš rankos. Iš Sigito du kartus bandė atimti, bet jis sugebėjo apsiginti“, – pasakoja Nijolė.
Talija sulieknėjo 16 centimetrų
Viena iš grupės moterų kelionėje nukentėjo – buvo išprievartauta. Spaudoje buvo rašoma, kad taip atsitiko, nes ji atsiliko nuo grupės. Nijolė paaiškina, kad niekas ir nevažiuoja su visa grupe. Ryte išdalija žemėlapius ir vėl visi susitinka vakare, stovykloje. Jei bandytum važiuoti vorele pusę metų, išprotėtum. Kiekvienas kada nori išvažiuoja ryte, ką nori aplanko pakeliui dieną. Žinoma, jei susidraugauja, važiuoja dviese.
„Iš tiesų jaunoms, gražioms moterims vienoms nesaugu. Man tokio pavojaus nebuvo, atrodau kaip paprasta moterėlė, neišsipuošusi, neapsinuoginusi. Be to, nereikia provokuoti brazilų netinkamu elgesiu. Į akis pažiūrėti gali, bet jokio flirto – jie viską supranta labai tiesmukai. Šiaip žmonės nuoširdūs, vaišingi, bet turi būti už juos gudresnis. Per daug negali atvirauti, pasakoti, kokiu maršrutu važiuoji“, – atskleidžia Nijolė. Iki šiol ji juokiasi prisiminusi bendrakeleivių „paguodą“: „Nebijok, jei tave užpuls, tik apiplėš.“
Žygyje ne tik visi kartu nevažiuoja, bet ir miega kiekvienas savo palapinėje, valgo savo pasigamintą vakarienę. „Pusę metų negali miegoti su kažkuo vienoje palapinėje, reikia privatumo. Kiekvienas vežėsi savo žygio inventorių. Nuo Venesuelos mus lydėjo mašina ir krepšius paveždavo. Tik žygio pradžioje mynėme dviračius su visais krepšiais, jei pasitaikydavo įkalnių, būdavo labai sunku“, – pasakoja Nijolė.
Vairuotojas važiuodavo priekyje ir surasdavo nakvynės vietą, dažnai nemokamai susitardavo kur nors stadione ar kitoje viešoje vietoje.
Iš pradžių žygeiviai sumesdavo po 5 eurus vairuotojui ir jis pagamindavo pusryčius, vakarienę. Bet ilgametė žygių praktika parodė, kad geriausia maitintis individualiai, juk skiriasi skoniai, be to, vieni žygeiviai turi daugiau pinigų, kiti mažiau.
Pietus pavalgydavo kur nors kavinėje. „Aš dažniausiai valgydavau tik pusryčius, nes vakare neturėdavau jėgų. Per šį žygį numečiau 16 kilogramų. Vienas kilogramas – minus vienas centimetras nuo liemens. Kelionės viduryje turėjau pirkti naują drabužių komplektą“, – šypsosi dviratininkė. Jai labai patiko braziliškos šviežios sultys, bet, pasirodo, į jas įdeda 2 šaukštus cukrus. Tikriausiai per tas sultis numetė „tik“ 16 kilogramų, nors planavo 20.
Su dirbtiniu sąnariu, sirgdama astma
Prieš 7 metus pakeistas klubo sąnarys nekliudo Nijolei kasmet numinti po 5–6 tūkstančius kilometrų. Kelis kartus buvo prasidėjęs kelio sąnario uždegimas, bet jokių bėdų Pietų Amerikoje dėl sveikatos neturėjo. Gal sąnariams tiko šiltas klimatas? „Pasidariau kelių sąnarių nuotraukas – antrojo laipsnio artrozė. Chirurgui sakau: reikia iki galo pribaigti ir pakeisti dirbtiniais. Jis juokėsi: „Iš esmės teisingai mąstote.“ Tik reikia dėti gerą sąnarį, kaip sportininkams, jis brangiai kainuoja, o šiam žygiui išleidau paskutinius pinigus. Vien nario mokestis – 2 500 eurų. Už šią kainą gavome tik lydinčią mašiną ir nakvynes lauko sąlygomis, du kartus per savaitę svečių namuose. Papildomai reikėjo nusipirkti lėktuvo bilietus. Išlaidų maistui neskaičiuoju, juk valgai ir namuose, be to, niekur nėra toks brangus maistas kaip Lietuvoje. Važiavau neapsidraudusi, nes neliko pinigų“, – kelionės biudžetą skaičiuoja vilnietė.
Brazilijoje vidutiniškai dienai reikia apie 50 realų, tai maždaug 50 litų. Už tiek buvo galima pavalgyti pietus, nusipirkti šviežių sulčių, ledų, alaus. Nijolė buvo taupesnė, tokios sumos jai užtekdavo ir dviem dienom. Išlaidos priklausė ir nuo Brazilijos regiono. Šiaurė – indėnų pašiūrės, skurdas, pietuose – prabanga, dangoraižiai, kurortuose vien salotos kainuoja 40 realų. Bet reikia žinoti, kur ieškoti normalių kainų. Ten, kur valgo europiečiai, turistai, – kainos kosminės. Šiaurėje dviratį gali suremontuoti už 2 realus, o pietuose be 20 niekas nė piršto nepajudins.
Prieš šį žygį N. Marcinkėnienei buvo diagnozuota bronchinė astma. Iš pradžių labai išsigando, bet dabar vartoja vaistus ir jaučiasi daug geriau nei anksčiau. „Dabar supratau, kodėl man į kalną minti buvo sunku, dūsdavau. Mano bronchai dirbo tik 40 procentų. Kai pasipurškiu vaistų, kvėpuoju 80 procentų. Iš manęs juokėsi, kad naudoju dopingą. Bet ir galva dirbo daug geriau, smegenys daugiau deguonies gaudavo“, – optimistiškai kalba Nijolė.
Rinks anūkų komandą
Marcinkėnienė grįžusi namo su malonumu imasi buitinių darbų. Žygyje sutemus neturėdavo ką veikti, į miestą baisu eiti, laužo nekurdavo, nes ir taip karšta, todėl anksti eidavo miegoti. Dėl tokio režimo, ji labai pasiilgo rankų darbo.
„Man labiausiai patinka langus valyti. Valau visiems, kas paprašo, už vyno butelį“, – juokiasi Nijolė. Kai anūkei daro pietus, su malonumu plauna indus. Anūkė stebisi, juk yra indaplovė. „Tai, kas kitiems rutina, man malonumas“, – vėl juoko negali sulaikyti žygeivė. Štai, ką iš žmogaus padaro kelionės! Paprasčiausias buitinis darbas suteikia sparnus.
Nijolė nepamiršo ir dviračio, kojos mina pačios. Iš anūkų ji gali grįžti dviračiu per dvidešimt minučių, bet pasuka aplinkiniais keliais ir mina iki namų dvi valandas. „Vilniuje žinau visus kelius, visas vietas. Rudenį atsisveikinu su tais pačiais vaizdais, pavasarį pasisveikinu. O mano toks charakteris, kad traukia naujos vietos. Dar yra kur nuvažiuoti, būtų įdomu pamatyti Indokiniją.
Kelionėje pramokau portugalų kalbos, per žiemą mokysiuos toliau, gal kitą vasarą nuvažiuosiu iki Portugalijos, aplankysiu draugę Liuksemburge“, – ateities planais dalijasi žygeivė.
Marcinkėnienė turi 8 anūkus, jauniausiai anūkei – 5 metai, vyriausiai – 15. Trys anūkai anglakalbiai, gyvena Izraelyje, jie „skaipiniai“. Močiutė juos aplanko, bet ilgiau ten gyventi negali: visą laiką karšta, vien pilkos, rudos spalvos, nėra žalumos, smagu tik jūros pakrantėje.
„Turiu ką veikti ir Lietuvoje. Jau važinėjau Neries pakrante su penkiamete anūke ir antroku anūku. Drauge numynėme apie dešimt kilometrų, su jais jau galiu planuoti ir žygį“, – pasidžiaugia Nijolė Marcinkėnienė.
Žurnalas „Šeimininkė“ Nr. 37, 2016
Rita Šemelytė