Regina Malžinskienė – vardas, atpažįstamas visoms moterims, kurioms tekę išgirsti vėžio diagnozę. Prieš 18 metų pati išgirdusi šią diagnozę, Regina net nesiruošė pasiduoti, o į kovą su vėžiu sukilo kartu su nauju tikslu – padėti savo likimo draugėms. Tapusi moterų, sergančiu vėžiu, draugijos “Alma” neatsiejama dalimi, Regina yra pavyzdys žmogaus, kuris įkvepia, padeda ir globoja.
Kauno apskrities moterų sveikatos draugijos „Alma“ pirmininkė Regina Malžinskienė – iš tų moterų, kurios gali prisikelti net iš pelenų. Vidinės stiprybės ji turi tiek, kad pasidalinti galėtų ne tik su savo draugijoms moterimis, bet su visais, kuriems jos trūksta. „Vėžiui niekada netarnausiu“, – rėžia pašnekovė situacijoje, kurioje ne vienas jau seniai būtų nuleidęs rankas. Su metastazavusiu krūties vėžiu ji gyvena jau 18 metų.
– Pirmą kartą vėžys Jums buvo diagnozuotas prieš 18 metų. Kaip tai nutiko?
– Gulėjau ligoninėje dėl kitų dalykų ir mane nusiuntė pas ginekologę. Pati vargiai būčiau nuėjusi. Gydytoja apžiūrėjo ir krūtis. Aptiko guzelį. Atsimenu, ji žiūri į mane, o aš į ją… Tačiau tuo metu ji man nieko nesakė, tik gydančiai daktarei. O pastaroji prigirdė mane vaistų ir pranešė žinią – su krūtimi negerai. Išsiuntė mane į Kauno onkologinę ligoninę, tačiau ligoninės slenkstį išdrįsau peržengti tik iš kokio šešto karto. Atvažiuodavau, apsižiūrėdavau ir vėl išvažiuodavau. Galiausiai susitariau su savimi – kaip bus, taip. Po biopsijos galutinai tapo aišku – piktukas. Buvo nuspręsta operuoti, tačiau prieš tai dar skyrė chemoterapiją, kad galėtų operuoti. Prieš operaciją gydytojas viską labai gražiai nupasakojo – apatinę krūties dalį nupjaus, viršutinę paliks ir viskas bus gerai. Kai chirurgas atvėrė krūtį, pamatė, kad situacija blogesnė nei tikėjosi. Kadangi manęs žadinti ir klausti sutikimo jau nebuvo kaip, tiesiog amputavo ją visą. Po 4-5 parų jau išėjau namo. Esu stiprus žmogus. Anesteziologas juokėsi iš manęs: pasakojo, kad kai tapšnojo man per veidą, kad prabusčiau, aš pareiškiau, kad noriu valgyti ir cepelinų pareikalavau. O palatos moterys pasakojo, kad atvežta pakilojau operuotos pusės ranka taburetę, pasakiau, kad jei ranka yra, vadinasi, gyvensiu, ir užmigau. Po narkozės man susisuko protas, kad rankos neturėsiu. Vėliau prasidėjo spindulinė terapija. Štai jos jau neatlaikiau. Tuo metu dar dirbau, nes galvojau, kad ką čia reiškia – ryte prieš darbą pasišvitinti. Tačiau taip nusilpau, kad teko atsisakyti darbo. Supratau, kad reikia save tausoti.
– Turėjote kitokios veiklos. Įsijungėte į krūties vėžiu sergančių moterų draugijos veiklą ir jau po kelių metų tapote jos prezidente. Gyvenote aktyvų gyvenimą, tačiau liga dar kartą išmušė žemę iš po kojų. Ką reiškia išgirsti vėžio diagnozę antrą kartą?
– Liga atsinaujino 2013 m. Vienoje įstaigoje padarė magnetinį rezonansą. Gydytoja žiūri į mane ir klausia: ar viena atvažiavote? Aš pasididžiuodama sakau – viena, ir dar pati atvairavau. Supratau, kad kažkas negerai, kai man užklijavo voką su tyrimo atsakymu. Taip ir buvo – metastazės kauluose. Gerai, kad buvau stambi, nes penktoje paroje netekau 27 kg. Manęs niekas nepažino. Vėmiau, viduriavau, stemplė ir klubai sušvitinti, skrandis – taip pat, maistas nevirškinamas. Toliau sekė žiauri spindulinė terapija. Švitino vos ne visą kūną, tačiau šiaip ne taip išsikapsčiau, nors teko net neįgaliojo vežimėlyje pasėdėti. Visgi esu, matyt, dar čia reikalinga, Dievas pas save dar nepriėmė, nors pačiai jau buvo minčių greičiau numirti, kad tik nebereikėtų taip kamuotis. Sakiau palatos moterims: našta niekam nebūsiu. Baisiausia tapti našta savo artimiesiems. Todėl niekada niekam neparodydavau, kai man būdavo blogai. O ir mano vyras bei sūnus stengėsi savo emocijų nerodyti. Jei rasdavo mane ant žemės nukritusią, pakeldavo, o aš eidavau toliau. Man vyrai neleido nuobodžiauti. Taigi po truputį, padedant artimiesiems, vėl išsikapsčiau. Birželį išgirdau blogą žinią, o spalio mėnesį, padedant nuostabiems žmonėms, jau vyko draugijos „Alma“ konferencija. Beje, į draugiją mane pasiuntė gydytoja, sakydama, kad turiu daug energijos ir nemėgstu verkti. Ir tikrai to nemėgstu. Ir draugijoje apie ligą kalbamės tik tada, kai gydytoją pasikviečiame ar kažkam reikia patarimo. O šiaip kalbamės tik apie laisvalaikį – į kokią ekskursiją važiuosime, į kokį spektaklį, ką dar veiksime. Mums labai svarbu nesijausti, kad esame ligonės.
– Sveikiesiems sunku įsivaizduoti, kad su vėžiu galima susitaikyti. Kaip Jums tai pavyksta?
– Iš tiesų tenka labai daug ką permąstyti, kad susitaikytum su liga. Tačiau tikrai žinau – kaip nusiteiksi, taip ir bus. Niekada neliejau ašarų ir neliesiu, niekada nesiskundžiau ir nesiskųsiu. Vėžys nėra gyvenimo pabaiga, todėl reikia gyventi toliau. Ir šeimos nariai niekada nežiūrėjo į mane kaip į ligonę, už ką esu dėkinga. Jie žino, kad nenoriu būti tausojama, o jei iš tiesų būna blogai, pati viena ašarą nubraukiu, užsidedu nuskausminamuosius pleistrus ir einu toliau. Susirgusi pradėjau lankyti baseiną – labai pamėgau plaukimą. Su moterims vaikštome ir į mankštas baseine. Sausumoje daryti mankštą mums sunku – skausmai neleidžia, o vandenyje – visai kas kita. Gyvenu dėl savęs ir dėl tų, kurie mane myli. Planus kuriu spontaniškai – užsinoriu kažkur nuvykti, ir vykstu. Gyvenimas ne tam skirtas, kad paskęstum buitiniuose rūpesčiuose. Su draugijos moterimis mes nuolat kur nors važiuojame. Klaipėdoje dalyvavome „Vilties“ bėgime – kiek mes ten bėgome, tiek, bet dalyvavome. Ko mes tik neprisigalvojame. Galime ar negalime, bet nepasiduodame. Ieškome finansavimo savo projektams, šiek tiek pinigėlių pačios prisidedame. Pavyzdžiui, jau keletą vasarų iš eilės vykstame kartu į Šventąją prie jūros. Pernai maloniai nustebino menininkės Evelinos Šumilovaitės kvietimas į jos autorinių fotografijų parodą. „Femme“, skirtą moterims. Joje vykusiame aukcione surinktos lėšos skirtos draugijos „Alma“ veiklai. Labai džiaugiamės, kad ir jaunimas stengiasi integruoti onkologinėmis ligomis sergančius žmones, mus visur kviečia. Pernai dalyvavome „Dizaino dienose“ kaip modeliai. Mus taip šiltai priėmė, sulaukėme daug ovacijų. Pozityvumo užtaisas priverčia mus pamiršti, kad sergame. Šiuo metu man vėl pablogėjimas, gydytojai vėl nori švitinti, bet aš pareiškiau, kad tik rudenį sutinku gydytis, vasarą į ligoninę negulsiu. Man visada pirma pačiai reikia viską susidėlioti į stalčiukus ir nuspręsti. Ne aš ligai tarnauju, o ji man. Mes su ja abidvi pasitariame. Tiesiog jauti, ką ir kada gali daryti. Vėžys – klastinga liga. Tik prigulsi skųsdamasis, kad kažkas negerai, negalavimai ims lįsti vienas po kito: blogėja kraujo rodikliai, nebesinori valgyti ir į galvą ima lįsti negražios mintys. Todėl visada patariu moterims – kelkitės ir eikite per „negaliu“.
– Ką galite patarti kitoms moteris, kurios išgirsta vėžio diagnozę?
– Pirmiausiai – neprarasti pozityvumo. Visada mąstykite taip: šiandien buvo visai gerai, o rytoj bus dar geriau. Gyvenkime, ko gyvenasi, eikime, kol einasi. Ir bendradarbiaukime su gydytojais. Nebūtina iš karto lėkti pas gydytoją, jei kažkas suskaudo, tačiau suprantant, kad gydytojas nėra dievas, reikia su juo bendradarbiauti, pasidalinti savo pastebėjimais, kurie gali padėti jam priimti sprendimą. Ir niekada nenuleisti rankų. Tegu liga būna antrame plane, o pirmame – gyvenimas. Nesvarbu kokia savijauta ryte, atsikeli ryte, pasižiūri į veidrodį ir pasakai sau: „Šią dieną dar gyvensime“. O kas bus kitą dieną – negalvoji.