Meilė kelionėms gali ne tik paįvairinti laisvalaikį, bet ir pakeisti likimą. Tai liudija dviračių entuziastus vienijančios organizacijos „Špikis“ įkūrėjo Algirdo Gurevičiaus istorija. Programuotoju dirbantis aistringas žygeivis, praeitą vasarą su grupele lietuvių keliavęs po Kirgiziją, namo grįžo su nauju kelionių filmu ir… sužadėtine. „Į Kirgiziją išvažiavau būdamas dvidešimt devynerių, grįžau trisdešimties“, – šypsosi Algirdas, savo gimtadienį kelionėje jis pasitiko jau šeštą kartą.
Kuo sunkiau, tuo įdomiau
„Špikio“ rengiamos mėnesio kelionės dviračiu – penkerių metų tradicija. „Dviratis, kaip ir keliavimas pėsčiomis, leidžia tapti šalies, per kurią keliauji, dalimi“, – įsitikinęs kelionių iniciatorius bei organizatorius A. Gurevičius.
Pernai pasirinkta Kirgizija – Centrinės Azijos šalis, įsikūrusi Tian Šanio kalnų grandinės lopšyje, pasižyminti ypač gražiais laukiniais kraštais.
„Galvodami apie naujas keliones visada ieškome kuo įdomesnių, sunkiau pravažiuojamų maršrutų, kad netektų vien minti asfaltuotais keliais. Kuo dažniau reikia nulipti nuo dviračio, perbristi upę ar užsistumti į kokį kalną, tuo įdomiau“, – tikina Algirdas. Kelionę į Kirgiziją jis planavo dvejus metus.
Liepos mėnesį išvyko penkiese – A. Gurevičius, Dagnė Biekšaitė, Renata Kalvaitytė, Rūta Syminaitė ir Audrius Šniukšta.
Ketino įveikti 750 km, tačiau dėl nepalankių aplinkybių kelias pailgėjo iki 788 km. Kasdien reikėdavo sukarti mažiausiai 10 kilometrų. Teko bristi per ledines kalnų upes, minti pažliugusiais keliukais, varytis dviračius akmenimis užverstais keliais, stačiais skardžiais. Ne kartą keliautojai rizikavo sveikata ir gyvybe. Dažnai minti pedalus buvo neįmanoma, dviratį reikėdavo varytis, kartais ir neštis.
Sunku buvo ir dėl to, kad kelionėje nelydėjo joks transportas: visą maistą bei mantą žygeiviai vežėsi patys. Taigi dviračiai svėrė 50–70 kg.
Išbandyti žygiais
Algirdas nekvietė bendrakeleivių iš gatvės. Pasirinko jau išbandytus žygiuose, ištvermingiausius, pasirengusius įveikti bet kokias kliūtis. Į kelionę planavo leistis šešiese, bet vienam dalyviui sušlubavo sveikata.
Keliautojų patirtys labai skirtingos. A. Gurevičius per metus įveikia 4–5 tūkstančius kilometrų. Dviračiu yra keliavęs po Indiją, Kiniją, Rusiją, Islandiją, Ukrainą, Rumuniją. Inžinierius A. Šniukšta per metus dviračiu vidutiniškai nuvažiuoja 10 tūkst. kilometrų. Yra keliavęs po Gruziją, Turkiją. Interjero dizainerė ir fotografė R. Kalvaitytė prieš išsiruošdama į Kirgiziją daug kelionių dviračiu patirties neturėjo, bet aktyviai užsiėmė dviračių sportu. Studentei D. Biekšaitei ir teisininkei R. Syminaitei kelionė į Kirgiziją buvo antroji, anksčiau dviračius jos mynė Gruzijoje.
Renata dar Lietuvoje jaudinosi dėl laukiančių aukštikalnių. Kadangi buvo planuojama pasiekti 4 kilometrų viršūnes, taip aukštai nebuvusi mergina baiminosi dėl savijautos.
Rūta, kuri su „Špikiu“ jau buvo keliavusi į Gruziją, nerimavo ne tik dėl fizinių sunkumų, bet ir dėl pačios komandos. Suprantama, keturių savaičių išvyka po svetimą šalį su žmonėmis, kuriuos mažai pažįsti, yra psichologinis išbandymas.
Gelbėjo išradingumas
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo vilos kino salėje pristatydamas naujausią dokumentinį filmą „Dviračiais per Kirgiziją“ A. Gurevičius atviravo: „Kartais pagalvodavau, kas nutiktų, jei rimtai susižeistume, nušaltume kojas, bet tokias mintis kuo greičiau vydavau šalin. Laimei, rimtų traumų pavyko išvengti.“
Tiesa, retsykiais nusibrozdindavo kojas ir rankas, o perbridę platesnes, gilesnes, sraunesnes upes nuo šalčio nejausdavo kojų pirštų.
Iššūkių nepabijojusius keliautojus retsykiais merkė lietus, užklupo kruša, kaustė stingdantis šaltis. D. Biekšaitė sako, kad tokiam šalčiui nebuvo pasiruošę, labai trūko šiltų drabužių. Keliais sluoksniais susirengdavo visus turimus, bet šaltis vis tiek skaudžiai geldavo.
Retsykiais tekdavo važiuoti klampiais keliais, dviračiai kaipmat aplipdavo purvu, net ratai nesisukdavo. Išeitį rado greitai: sumesdavo dviračius į upę ir laukdavo, kol purvas nusiplaus.
Nemaloniausia keliautojams prisiminti bandymą pervažiuoti nacionalinį parką, kuriame taikomos labai griežtos taisyklės, reikalaujama specialių leidimų. Jie buvo užsakyti iš anksto, deja, įvyko nesusipratimas ir tebuvo išduoti leidimai keliauti Kinijos pasieniu. Lietuviams teko apsigręžti ir patraukti ne tokiu įdomiu maršrutu.
Draugiški vietiniai žmonės
Keliautojai Kirgizijoje aplankė tik vieną miestelį, gyvenviečių, kaimų jų kelyje beveik nepasitaikydavo. Matydavo tik piemenis, kalnuose ganančius arklius, avis. Lietuviai nostalgiškai prisimena viešnages pas piemenis, kurie vasarą gyvena mobiliosiose jurtose. Svečius jie vaišino kumysu, kirgizų duona, aviena.
Gurevičiaus žodžiais, vietiniai dažniausiai būna geranoriški, mojuoja, maloniai šypsosi. „Jiems, matyt, patinka, kad keliaujame dviračiais“, – mano nenuilstantis žygeivis.
Bene daugiausia džiaugsmo sukeldavo telefono ryšys, beje, pagaunamas ypač retai. Tuomet keliautojai puldavo skambinti artimiesiems, draugams, nes rūpėjo sužinoti namų naujienas ir patiems pranešti, kad viskas gerai. Elektros, būtinos įkrauti telefonų, kamerų ir fotoaparatų baterijoms, pasigamindavo saulės moduliais.
Lygindami pastarąją kelionę su ankstesnėmis, žygeiviai vieningos nuomonės: išvyka į Kirgiziją, nors ir labai sunki, buvo pati įspūdingiausia. Pasak A. Gurevičiaus, tokiems žygiams būtinas ne tik fizinis pasirengimas, bet ir psichologinis nusiteikimas. Šio žygio kompanija buvo geranoriška, motyvuota.
Piršlybos kalnuose
Nors visos kelionės dovanojo skirtingų patirčių, kelionė į Kirgiziją 2015-ųjų liepą buvo ypatinga Algirdui ir jo mylimajai Dagnei. Merginos Kirgizijoje laukė staigmena – pasiūlymas tekėti ir sužadėtuvių žiedas, kurį Algirdas buvo pasiėmęs į kelionę.
Lemtingąjį „taip“ dešimčia metų jaunesnė mergina ištarė po trejų metų draugystės. Kad Algirdas svajoja pasipiršti kelionėje ant aukšto kalno, Dagnė nujautė. Abu užtikrinti santykių tvirtumu, buvo nemažai kalbėję apie vestuves ir ateitį kartu.
Labiausiai juos sujungė kelionės dviračiais. Nuo dvyliktos klasės dviračiu keliaujantis Algirdas prie tokio keliavimo būdo įpratino ir Dagnę. Dabar pora kartu jau yra apvažiavusi dviračiais visą Lietuvą, Latvijos pajūrį, Gruziją bei Kirgiziją. Abu tikisi, kad ateis laikas ir Pietų Amerikai bei Naujajai Zelandijai.
Kol kas sužadėtinių tikslai gana praktiški: Dagnei reikia baigti mokslus, o Algirdas norėtų susitaupyti šeimos būstui.
„Špikio“ nuotraukos
Šeimininkė, Nr. 10
GALERIJA
