www.delfi.lt/Simona Macijauskaitė
.
Roberta Orlauskaitė su draugu Edvardu neseniai susilaukė dukrelės. Poros istorija – neeilinė, tačiau mergina teigia, kad kitokie jie nesijaučia. Prieš kelerius metus Roberta košmariškoje avarijoje Rodo saloje neteko kojos, beveik tuo pačiu metu, Gran Kanarijoje, kojos neteko ir jos būsimas mylimasis Edvardas. Pavydėtino optimizmo porą likimas suvedė jau Lietuvoje.
„Susipažinome socialinės darbuotojos dėka. Atvykus į reabilitacijos centrą, kiekvieną lanko socialinė darbuotoja, tai – įprasta procedūra. Iš pradžių ten patekau aš, o vėliau ir Edvardas, tad ta mergina papasakojo jam apie mane bei davė mano kontaktus. Jis man parašė, nes manė, kad aš labai išgyvenu“, – judviejų pažintį prisimena Roberta. Po mėnesio susirašinėjimo sekė susitikimas, o po jo viskas klostėsi žaibišku greičiu: „Labai ilgai netraukėme, gal po dviejų mėnesių apsigyvenome kartu ir taip yra iki šiol, susilaukėme dukrytės.“
Merginos manymu, santykiai taip puikiai klostosi todėl, kad pora vienas kitą labai gerai supranta, o tai būtų tiesiog neįmanoma, jei vienas jų būtų sveikas. „Abu esame perėję tą patį, žinome, kokie skausmai vėliau kankina, kaip elgtis. Ir dabar kartais kankina fantominiai skausmai, kuriuos suprasti gali tik tas žmogus, kuris jaučia tą patį. Pavyzdžiui, tau skauda kojos, kurios nėra, pirštų galus ir tu nieko negali padaryti. Sveikas žmogus galvotų, kad gal čia reikia kokių vaistų, o mes žinome, ką reikia daryti, kaip viską iškentėti, vienas kitą puikiai suprantame“, – pasakoja Roberta
Avarijos kaltininkui atleido
Pykčio avarijos kaltininkui mergina teigia niekada nejautusi. 2014-ųjų vasarą motoroleriu neatsargiai namo Robertą vežęs vaikinas po įvykio tiesiog pabėgo. Jis – lengvai susižeidė, o merginai teko kelias dienas vienai gulėti Graikijos ligoninėje, kol atvyko artimieji.
„Nesupratau, kodėl žmogus tuo metu dingo. Jis pabėgo iš įvykio vietos ir dingo, jo pėdsakai buvo aptikti Vokietijoje, vėliau dar kažkur, bet jo iki šiol nerado. Galvoju, kodėl jis taip pasielgė, ar išsigando? Ar dėl kokios kitos priežasties? Tuo metu Graikijoje aš buvau viena, nebūčiau pykusi, jei jis būtų atėjęs į ligoninę ir siūlęs savo pagalbą. Niekada nelaikiau jam pykčio, esu jam atleidusi, bet ikiteisminis tyrimas dar iki dabar vyksta, tačiau to vaikino vis nėra. Tai reiškia, kad jis iki šiol dar turbūt pats jaučia kaltę. Manau, kad ant jo pykti nereikia, jis turbūt pats ant savęs pyksta“, – svarsto Roberta.
Tuo tarpu Gran Kanarijoje, nelaimingo atsitikimo dėka, kojos neteko ir Edvardas: „Eidamas į miestą jis trumpindavo kelią lipdamas per tvorą ir kartą pasimovė ant strypo.“
Palaikymo Lietuvoje mažai
Roberta neslepia, kad komentarų pora išgirsta įvairiausių, o ir siūlymų padėti ji sulaukė tik Graikijoje: „Ten su traumomis jie susiduria pakankamai dažnai, tad nesulaukdavau jokių žvilgsnių. Į mano palatą nuolat ateidavo nepažįstami žmonės, kurie siūlydavo savo pagalbą, o Lietuvoje nebuvo nieko panašaus. Čia trūksta tolerancijos ir supratimo. Draugas vasarą ėjo su šortais ir sulaukė komentaro, kad taip nevaikščiotų, nes gąsdina vaikus. Jis atsakė, kad jam karšta (juokiasi). Juk reikia vaikams pasakoti, aiškinti ir šviesti, kad yra visokių žmonių, kad jų yra ir be kojų, ir neįgaliųjų vėžimėliuose. Susilaukiame įvairių komentarų, bet jie tikrai mūsų nežeidžia.“
Dar gulėdama reabilitacijos klinikoje Roberta stengėsi nepalūžti ir į nelaimes žiūrėti nerimtai: susipažinus su draugu, jiedu savo kojoms net sugalvojo vardus. Didžiausia merginos stiprybe tapo šeima ir žinojimas, kad artimųjų skausmas dėl ištikusios nelaimės tik dar labiau pagilės, jei ji parodys, kaip jai pačiai iš tiesų sunku. „Labai daug su savimi dirbau, stengiausi save teigiamai nuteikti, ieškojau daug informacijos, kaip žmonės gyvena su tuo, ir supratau, kad tikrai yra ir dar blogesnių atvejų, žmonės gyvena dar ne su tokiais dalykais. Vėliau pradėjau galvoti, kad visi esame savo paties laimės kalviai, patys už viską atsakingi, tad kaip tu pats nusiteiksi, tai taip ir bus. Toks požiūris man pasiteisino“, – šypsosi mergina.
Poros gyvenime nublanksta ir paprastos, kasdienės problemos – po patirtos traumos Roberta ir Edvardas pradėjo vertinti dalykus kitaip, suprasti, kad kai kurios žmones kamuojančios bėdos gali būti tiesiog juokingos. „Kai susiduri su didesnėmis problemomis, tai pradedi viską kitaip vertinti. Kasdienėje veikloje mes jų matome mažai, stengiamės daugiau iš visko pasijuokti ir šeimoje esančius nesutarimus nuleisti juokais. Žinoma, kad būna visko, juk nebūna namų be dūmų. Mes nesijaučiame esantys kitokie. Aišku, mieste stengiuosi jau net nebematyti tų žvilgsnių, jų net nebejaučiu, bet kartais pamatai ir pasijuoki iš tų žmonių, kurie žiūri, tampo vienas kitą, rodo ar panašiai.
Nėštumo metu man reikėjo kito protezo, kiek didesnio, tai teko vaikščioti su tuo „vamzdžiu“ ir einant matosi, kad koja nėra „normali“. Žmonės tai stebi, mato, tai kažkaip juokinga“, – šypsosi mergina.
Ryžosi išpildyti svajonę jodinėti
Apie pirmagimę kalbėdama Roberta šypsosi: „Auksinis vaikas – labai rami, daug miega. Tiesa, kai turi vaiką, supranti, kad nebebus tų vėjavaikiškų dienų ir esi už kažką atsakingas, dėl kažko gyveni. Nėštumas buvo labai lengvas. Spjaudžiau per petį ir sakiau, kad labai pasisekė. Ir patys gydytojai sakė, kad man tik vaikus nešioti (juokiasi). Buvo sunkoka tik paskutinę savaitę, kuomet prasidėjo įvairūs skausmai ar tinimai. Iki paskutinės dienos ir vairavau, ir dirbau, ir laksčiau, dovanas kalėdines pirkau. Viskas praėjo labai sklandžiai. Užsiimu jojimo sportu, tad jodinėjau iki pat penkto mėnesio. Visi man grūmojo pirštu.“
Prisiminusi pirmuosius nėštumo mėnesius Roberta juokiasi – vis bandė rasti informacijos, kad laukdamasi gali jodinėti, bet taip ir nepavyko. „Aišku, tai dėl to, kad labai didelė rizika nukristi nuo žirgo tiesiai ant pilvo. Aš jojau su visomis apsaugomis, atsargiai, o po to, kai kūdikis pradeda judėti, tai ir pačiai nemalonu, nesmagiai jautiesi jodama. Jojau „kieminėse“ varžybose, daug kas žinojo, kad laukiuosi, tad susilaukiau daug žvilgsnių ir pagrūmojimų, tačiau tuomet ir pati nusprendžiau, kad jau laikas nustoti, o dabar svajoju apie grįžimą“, – pasakoja Roberta.
Joti mergina svajojo nuo vaikystės, tačiau tuomet galėjo jodinėti tik ant ūkio darbams skirto senelio arklio. Vėliau Robertos sesuo įkūrė žirgyną, tačiau mergina taip ir nerado laiko išpildyti seniai puoselėjamos svajonės. Tik po patirtos traumos ir daugybės valandų apmąstymų lovoje, Roberta ryžosi paklausti trenerės, ar padėtų jai pabandyti joti. „Labai išgyvenau dėl kojos, nežinojau, ar man be jos pavyks. Juk be kojos sunku joti jau vien dėl balanso. Trenerei sutikus, tai tapo rimtu sportu, kuriuo užsiėmiau po du ar tris kartus per savaitę, atsirado svajonių dalyvauti varžybose. Jojimas – tarsi terapija. žirgai yra didingi gyvūnai, jodamas tu negali būti vienas. Dėl to varžybose raitelį ir žirgą vadina duetu: joja žirgas ir joja raitelis. Jie tarpusavyje turi jausti harmoniją, kad galėtų pasiekti kažkokių rezultatų. Jei žirgui nepatiks, kad kažką darai ir į tai nereaguosi, tai jokių rezultatų gali nesitikėti“, – mano mergina.
Po traumos ėmėsi darbo ortopedijos srityje
Roberta pripažįsta, kad tokių atvejų, kuomet po panašios traumos žmonės į gyvenimą žvelgia taip pat optimistiškai – išties mažai. Ortopedijos srityje dirbanti mergina kasdien susiduria su žmonėmis, kuriems amputuotos galūnės. Dažniausia to priežastis – cukrinis diabetas, kraujagyslių ligos, įvairios avarijos. „Jauniems žmonėms tai yra labai didelė gyvenimo trauma, ne visi galvoja, kad vaikščios. Didelę dalį mano darbo sudaro ne tik vadybininkės, bet ir psichologės darbas. Turi labai daug „sugerti“, įkvėpti žmogų, jam parodyti, kad tikrai viskas gali būti gerai. Juk tiek, kiek žmogus galvoja, kad gali, tai tiek jis ir gali. Jei žmogų įtikini, kad jis galės vaikščioti ir pati parodai, kiek gali, kaip gyveni normalų gyvenimą, tai žmogus ir pats ima labiau stengtis“, – pasakoja Roberta.
Imti vaikščioti, naudojantis protezu – nėra taip paprasta. Pasak merginos, mokaisi vaikščioti it vėl būtum mažas vaikas. Koją nuolat skauda, ji kraujuoja, tačiau, išgyvenus sunkų adaptacinį laikotarpį, protezas tampa it sava koja. „Kartais atrodo, kad kur nors sutrenkus protezą net skauda, o vėliau atsimeni, kad taip būti juk negali“, – juokiasi Roberta.
Šis darbas merginai tapo didele gyvenimo dalimi: ne vienas klientas tapo bičiuliu, Roberta neskaičiavo ir darbo valandų, jei matydavo, kad žmogus ima nuleisti rankas – kasdien lankydavo ir skatindavo nesustoti bandyti prisijaukinti protezo. „Kai susidraugauji su tais žmonėmis, tai būna, kad ir grįžus namo galvoji, kaip jam šiandien sekėsi? Iš pradžių buvo sudėtinga, buvo visokių itin liūdnų istorijų, kuomet senyvus žmones palikdavo artimieji. Tokių žmonių buvo labai gaila, norėjosi jiems padėti, net pagalvodavau, kad norėtųsi namo pasiimti. Vėliau išmokau su tuo susigyventi, nes tai – kasdienybė, tokių variantų dar bus daugybė, turi pati jiems padėti, o aš padariau viską, ką galėjau“, – prisimena mergina.
Įkūrė savo verslą
Jau dvejus metus Roberta su drauge rūpinasi ir švenčių bei fotosesijų dekoru. Visuomet polinkį rūpintis gražia aplinka jautusi Roberta teigia iki šiol neturėjusi tik žmogaus, kuris paskatintų ir padrąsintų imtis veiksmų ir įkurti verslą. Iš pradžių merginos ėmė prekiauti interjero detalėmis, vėliau pradėjo dekoruoti fotosesijas, o tuomet ir vestuves bei kitas šventes. „Praėjusį sezoną dekoravome 20 vestuvių, o dabar jau gruodį turėjome 10 rezervacijų šių metų vestuvėms. Manau, kad tai neblogai“, – šypsosi Roberta. Mergina už viską dėkinga savo draugui – jo optimizmas ir palaikymas jai padėjo siekti savo tikslų ir pildyti svajones. „Visada, kur aš beeičiau, mane labai palaikydavo, kaip aš sakau, visur iš paskos su vėliava eidavo (juokiasi). Visada sakė, kad viskas pasiseks, kad viskas gausis taip, kaip aš noriu, o man dažnai būdavo nedrąsu, aš bijau, galvoju, kas bus, jei dekoras žmonėms nepatiks… O jis tuomet sako, kad taip ir bus, atsiras žmonių, kuriems nepatiks ir tai normalu.
Iš tiesų tas dekoro verslas gal net nebūtų gimęs, jei ne mano draugas, nes jis labiausiai mane skatino. Taip pat ir kalbant apie jojimą. Iš pradžių man nesisekdavo, nerasdavau balanso, iš balnakilpės krisdavo koja, persisverdavau ir sėsdavau iš naujo… Vienu metu buvau liūdnai nusiteikusi, maniau, kad gal man ir nebepavyks joti, bet draugo skatinama jojau, netrukus jau šokinėjau per kliūtis, o vėliau ir pamiršau tą problemą“, – šypsosi Roberta. Mergina teigia, kad iš mylimojo išmoko drąsos ir klausyti širdies: „Turėjau svajonių, bet daug ko nedrįsau, nes atrodydavo, kad yra pavojų, gali nepasisekti, bet viską reikia bandyti, jei nepasiseks – bent jau būsi pabandęs. Jeigu širdy jauti, apie kažką svajoji ilgą laiką, tai reiškia, kad ten ir turi eiti.“
