1. Plokščiapėdystė – ar ji išaugama?
Apie 90 proc. naujagimių – plokščiapėdžiai. Ir tokie būna iki maždaug 3-ejų metų, o šis reiškinys vadinamas fiziologine plokščiapėdyste.
Mažos pėdutės dar nėra pilnai išsivystę, nes nepilnai susiformavę kaulai ir pėdos skliautas, daug riebalinių audinių, dėl kurių pėda atrodo plokščia. Tai fiziologiniai dalykai, laikomi norma. Kiekvienas vaikas vystosi ir auga individualiai, todėl skirtingu tempu vystosi ir jų pėdutės.
Vaiko pėdos skliauto formavimuisi turi įtakos:
- paveldimumas,
- svoris,
- fizinis aktyvumas,
- avalynė.
Vaikui augant, tvirtėja pėdų ir kojų raumenys bei raiščiai, mažėja riebalinis sluoksnis, maždaug nuo 3-ejų metukų pradeda formuotis skliautas. Dabar mažosioms pėdutėms kaip niekad svarbūs natūralūs masažuojantys pėdutes dirgikliai, padedantys joms vystytis.
Kol lauke dar šilta, primygtinai rekomenduojama kuo daugiau vaikščioti ir bėgioti basomis. Kuo paviršius įvairesnis, tuo smagiau ir sveikiau. Bėgiokime per smėlį, žolę, akmenukus, miško ir basakojų takeliais. Tas pats patartina ne tik vaikučiams, bet ir jų tėveliams, nes su amžiumi mūsų raumenys silpsta, silpsta ir raumenys, palaikantys pėdų skliautus, tad vėl atsiranda rizika tapti plokščiapėdžiu.
Kodėl pėdos skliautas toks svarbus?
Natūraliai žmogaus pėda yra išgaubtos formos – tai suteikia kūnui papildomą amortizaciją, kuri lemia mažesnę apkrovą judėjime dalyvaujantiems raiščiams, raumenims bei sąnariams. Plokščiapėdystės atveju pėdos skliautas būna nusileidęs, o pėda visu padu remiasi į pagrindą ir nebeatlieka savo amortizacinės funkcijos. Tuomet kur kas sunkiau judėti, greičiau pavargstama, eisena tampa nestabili, vaikai vengia sportuoti. Dėl pėdos deformacijos gali atsirasti pėdos skausmų, po didesnio krūvio pradeda skaudėti ir kojas, nugarą, vėliau vyresniame amžiuje gali išsivystyti sąnarių artrozė ir kiti sąnarių pažeidimai, gali pradėti varginti net galvos skausmas.
Taigi, plokščiapėdystės simptomų ignoruoti nevalia. Jeigu 4-5-erių metukų vaikučių pėdutės krypsta į vidų, kelia klausimų jo eisena, galbūt gali padėti speciali mankšta, kurios paskirtis – lavinti pėdų pirštukus bei stiprinti raumenų ir raiščių sistemą, atsakingą už taisyklingą pėdos skliauto formavimąsi.
Jeigu 7-10-ties metų vaikas vis dar plokščiapėdis (turi lanksčią plokščią pėdą), tada jam rekomenduojama patogi profilaktinė avalynė su ortopediniais vidpadžiais, palaikančiais pėdos skliautus, kad vaikui būtų lengviau vaikščioti. Tačiau svarbu pažymėti, jog ortopediniai įdėklai nesuformuos pėdos skliautų, jie tik apsaugos pėdas nuo per didelio nuovargio. O plokščiapėdystę koreguoti gali padėti nebent fizinio krūvio poveikis į raumenis ir raiščius. Taigi – į pagalbą vėl skuba specialūs kineziterapijos užsiėmimai – pėdų mankšta.
Kada reikalinga ortopedinė avalynė?
Ortopedinė avalynė, individualiai gaminama pagal vaiko pėdas, skiriama tik gydytojų ir tik tada, kada reikia. Todėl, jeigu nerimaujate, neužsiimkite savigyda, bet parodykite vaiko pėdutes specialistui, pasitarkite su juo, kas geriausiai tinka būtent Jūsų atveju. Sudėtingais įgimtos plokščiapėdystės atvejais, kurie yra gana reti, dažniausiai prireikia chirurginio gydymo, o daugumoje įgytos plokščiapėdystės atvejų padėti gali paprasčiausios profilaktinės priemonės.
Kada kreiptis į ortopedą?
Profilaktiškai:
- kai kūdikiui 2-3 mėn.
- kūdikiui pradėjus vaikščioti,
- 3-4 metų,
- 6-7 metų,
- 10-14 metų.
Tada, kai neramu:
- pastebėjus pakitimus pėdose,
- jeigu vaikas netaisyklingai numina (nesimetriškai nunešioja) batukus,
- pakitus eisenai, kai pėdos krypsta į vidų,
- jeigu Jūsų vaikas pradėjo vengti judrių žaidimų, kuriuos mėgo anksčiau.
- dažnai neįprastai užkliūna ir krenta.
- skundžiantis skausmais ar nemaloniais pojūčiais pėdose ir kojose.
2. Laisvę pėdoms!
Anksčiau vyravęs mitas, kad vos pradėjusio vaikščioti vaikučio pėdutes būtina imobilizuoti ortopedine avalyne, jau seniai paneigtas. Vadovaujantis naujausiomis medikų rekomendacijomis, tiek mažyliui vos pradėjus stotis ant kojų, tiek mokantis vaikščioti, nereikia jokios avalynės. Geriausiai, kai mokymosi vaikščioti procesas vyksta natūraliai be pagalbos (taip pat ir be vaikštynės), tuomet visi raumenukai bus „įdarbinti“ laiku. Nebent šaltesniu metų laiku praverstų neslidūs tapukai ar kojinaitės šiek tiek gumuotu padu. Žinoma, ką tik ant kojų atsistojęs mažylis jaučiasi neužtikrintai, todėl atsargesniems vaikučiams mokytis vaikščioti galbūt geriau su avalyne, kad mažos pėdutės jaustųsi stabiliau, ir žingsnis būtų tvirtesnis. Kai mažylis jau tvirtai vaikšto, maždaug po pusės metų avalynės namuose jam nebereikia. Tačiau visgi avalynė reikalinga lauke, einant į darželį ar mokyklą.
Pirmieji batukai
Mūsų mažylių pėdos – delikatus mechanizmas: vaikų kaulai gana lankstūs, plastiški ir gali lengvai deformuotis, todėl avalynė turi atitikti kelis paprastus reikalavimus, kad nesugadintų besivystančios pėdos formos.
Pirmieji batukai vaikams iki 3-4 metukų turėtų būti iš orui laidžių medžiagų, šiek tiek tvirtesniu uždaru užkulniu, kad stabilizuotų čiurną ir neleistų jai krypti. Padas lengvas, minkštas ir lankstus. Noselė kiek aukštesnė ir platesnė, kad nespaustų pirštukų ir nevaržytų judesių. Batukai patikimai užfiksuoti ant kojyčių, kad nesmukčiotų ir neslydinėtų. Avalynėje patiems mažiausiems supinatoriai nebūtini. O jeigu jie ir yra, tai pakilimas ties išilginiu pėdos skliautu neturėtų viršyti vos kelių mm, ir jokiu būdu tai negali būti kietas kauburėlis. Pasyviai parėmus pėdos skliautą, padaroma ,,meškos paslauga‘‘ – nedirba raumenukai, pėdutės vystymasis sulėtėja.
3-4 metukų sulaukusius pyplius rekomenduojama parodyti ortopedui traumatologui, kad įvertintų eiseną, bendrą raumenų – raiščių būklę, ar tinkamai formuojasi pėdų skliautai.
Į ką dar atkreipti dėmesį, renkantis avalynę
Vaikų pėdos auga labai greitai. Mažesnių vaikų pėda per metus gali paaugti net 2-3 dydžiais, vėliau augimas sulėtėja. Todėl būtų gerai reguliariai vis pamatuoti mažylių pėdutes, kad laiku pakeistume avalynę į didesnę. Iš principo pėdoms reikia erdvės. Batuko vidus turėtų būti maždaug 1-1.5 cm (kai kurių specialistų teigimu, net 2 cm) ilgesnis už pėdutę, batų padas – kuo lankstesnis. Kulnas gerai fiksuotas, bet priekinė bato dalis turėtų būti platesnė ir nevaržyti pirštukų judesių. Vengti avalynės siauru priekiu.
Kitaip tariant, vaiko batas turi būti gerai, tvirtai prigludęs ties keltimi ir laisvas priekyje. Jokiu būdu negali būti per ankštas, kad nesuspaustų pirštų ir nesuformuotų netaisyklingos pėdos padėties, kad netrukdytų pėdai augti ir vystytis. Kita vertus, per dideli batai – taip pat nieko gero. Avint per dideliais batais mažajam sunkiau vaikščioti, didesnė tikimybė paslysti, užkliūti ir pargriūti. Per dideli batai gali nutrinti kulniukus. Taip pat neturėkite tuščių iliuzijų, jog nepatogus batas ,,prasinešios“. Batai turi būti patogūs iš karto. Nepamirškite ir dar vienos svarbios smulkmenos. Vaikai renkasi akimis, todėl patogūs batai turi būti dar ir gražūs.
Guminiai botai ir lakiniai batai nėra geriausi pėdučių draugai, nes skatina kojas prakaituoti, todėl juos avėti reikėtų kuo trumpiau. Tas pats galioja ir šiuo metu populiarioms guminėms šlepetėms.
Vaikams, ypač mažiems, reikėtų vengti nestabiliai ant pėdos besilaikančios avalynės – šliurių, basučių per pirštą, fiksuojamų virvelėmis, itin plonais dirželiais ir pan.
Profilaktinės avalynės, atitinkančios čia paminėtas rekomendacijas, ieškokite specializuotose parduotuvėse ,,Sveikatinė“. ,,Pas mus užsukusius tėvelius dažnai tenka konsultuoti, kuo skiriasi profilaktinė ir ortopedinė avalynė, duoti naudingų patarimų, ką daryti, kad vaikų kojytės augtų sveikos. Džiugu stebėti, kad kasmet tėvelių supratimas auga, jog tikrai ne visus vaikučius reikia auti ortopediniais batais, o užtenka profilaktinių‘‘, – pastebėjo R.Sitkevičienė, specializuotų parduotuvių tinklo ,,Sveikatinė‘‘ vadovė.
3. Prevencija
Mažųjų ir jų tėvelių dėmesiui siūlome išbandyti kineziterapeutų paruoštą mankštą „Kad pėdutės augtų sveikos“.
Pratimai stovint:
- Eiti ant pirštų galų.
- Padais ridenti kamuoliuką arba eiti ,,meškute‘‘ (pavertus pėdas ant išorinių pėdos kraštų ir surietus pirštus
- Daryti pritūpimus ant pirštų
- Eiti lazdele arba ją ridenti pėda.
Pratimai sėdint
- Pėda atlikti ,,kirmino judesį“.
- Padais kelti kamuolį.
- Kojų pirštais suglamžyti rankšluostuką ar laikraštį.
- Kojų pirštais traukti rankšluostį su knygomis.
- Pakaitomis atlikti judesį ,,nuo kulno ant pirštų“.
- Pakartoti pratimą, spaudžiant kelius rankomis.
- Kojų pirštais kelti įvairiausius daiktus, pvz., virvutę, akmenukus, nosinę, pieštuką.
Šaltinis: BabyBlog – Tinklaraštis mamytėms