Vytenis Trumpickas pataria sportuoti saikingai
Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės gydytojas Vytenis Trumpickas jau seniai kartoja, kad profesionalus sportas ne sveikata, o diagnozė. Garsiausiems šalies sportininkams išsigydyti traumas padedantis fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas sako, kad saugiai sportuoti sudėtinga, ypač šiais laikais, kai sporto aistruoliai reikalauja ypatingai didelio tempo ir azarto.
Siekdami aukščiausių rezultatų sportininkai, neišsigydę traumų, skuba sugrįžti į aikšteles ir stadionus, taip save pasmerkdami užburtam traumų ratui.
„Nepažįstu nė vieno profesionalaus sportininko, kuriam būtų pavykę išvengti traumų. Tačiau visada sakau, kad saikingai sportuojant ir tinkamai pasiruošiant kiekvienai treniruotei, daugybės traumų išvengti tikrai įmanoma“, — sako V. Trumpickas.
Kokios sportinės traumos dažniausiai kamuoja sportininkus?
Skirtingų sporto šakų atstovus kamuoja skirtingos traumos. Pavyzdžiui, per pastaruosius devynerius metus Lietuvos vyrų nacionalinės krepšinio rinktinės krepšininkų pasirodymus aikštėje dažniausiai stabdė nugaros skausmai ir traumos, taip pat dažnai kamavo ir čiurnos bei kelio sąnario traumos.
Lauko tenisininkai dažniausiai skundžiasi alkūnių skausmais. Bėgikams dažniausiai skauda čiurnas ir kelius, nes bėgimo metu sąnariai patiria ypač didelį statinį krūvį.
Norėčiau išsklaidyti vieną paplitusį mitą, esą plaukimas yra naudingas nugarai. Naujausių tyrimų duomenimis, profesionalūs plaukikai dažniausiai iš visų sportininkų skundžiasi nugaros skausmais. Stuburas yra tarsi užprogramuotas per žmogaus gyvenimą atlikti tam tikrą judesių skaičių. Kai jam tenka daugiau krūvio nei įprasta, jis greičiau ir susidėvi.
Dviratininkus dažniausiai kamuoja blauzdos, kelių sąnarių, stuburo skausmai. Bene dažniausios to priežastys – blogai sureguliuotas dviratis, kojų raumenų disbalansas, nuolatinė ilga apkrova juosmeniui. Dviračių sporte dažnos ir ūmios traumos, kurios patiriamos nukritus ar nusibrozdinus.
Dviračių sportas, kaip ir kitos ištvermės treniruotės, alina ir širdį. Dėl per didelių krūvių didėja širdies raumuo, o tai, metams bėgant, gali sukelti širdies ligas.
Kokios traumos yra pavojingiausios?
Pavojingiausios galvos ir stuburo traumos, kurios dažniausiai pasitaiko kontaktinio sporto šakų atstovams. Po tokių traumų gali sutrikti galūnių valdymas, prasidėti vidaus organų vidiniai kraujavimai, galimi ir atviri lūžiai.
Ar įmanoma išvengti traumų sportuojant? Jei tai, kaip tai padaryti?
Pats svarbiausias dalykas – profilaktika. Savo fizine forma ir sveikata būtina susirūpinti tada, kai dar nieko neskauda. Būtina palaipsniui ruošti savo organizmą didesniems krūviams. Tinkamas pasirengimas daugeliui atveju padeda išvengti skaudžių pasekmių ir brangiai kainuojančio gydymo.
Todėl visada sakau, kad kiekvienas sportuojantis žmogus turėtų sutelkti dėmesį ne į traumų gydymą, o jų profilaktiką. Tai galioja visiems be išimties, tiek profesionalams, tiek mėgėjams, nes žmogaus anatomija yra visų vienoda.
Kokie esminiai profilaktikos principai?
Traumų profilaktika turėtų būti kompleksiška. Prieš treniruojantis visuomet pirmiausia būtina paruošti organizmą fiziniam krūviui ir atlikti apšilimą – tempimo, raumenų balanso pratimus. Apšilimo metu pagerėja kraujotaka, sušyla raumenys.
Neapšilę raumenys būna susitraukę ir sutrumpėję. Tam, kad jie būtų pasiruošę didesniam, nei įprasta fiziniam krūviui, juos reikia mankštinti pamažu. Ta pati taisyklė galioja ir vidaus organams, organizmo varikliui – širdžiai. Juos taip pat būtina pamažu pratinti prie papildomo darbo.
Fizinė veikla be apšilimo dažniausiai baigiasi traumomis. Todėl jį atlikti būtina bet kokio amžiaus ir bet kokios fizinės formos žmonėms, o ypač vyresniems nei 30 metų. Su amžiumi lėtėja medžiagų apykaita, kraujotaka, raumenų ir sausgyslių aprūpinimas krauju ir naudingosiomis medžiagomis. Organizmas tampa mažiau atsparus, kalkėja kraujagyslės, didėja traumų ir širdies veiklos sutrikimų rizika.
Traumų profilaktikoje svarbi vieta tenka ir subalansuotai mitybai. Patarčiau vartoti vitaminus, vengti viršsvorio.
Subalansuota profilaktika – tai ir tinkamai parinktos pagalbinės priemonės, pavyzdžiui, specialiai pritaikyta sportinė avalynė ar bent jau vidpadžiai, išlaikantys taisyklingą pėdų ašį ir tolygiai paskirstantys pėdoms tenkantį krūvį. Jie padeda apsaugoti kojų sąnarius nuo nereikalingo krūvio, o taip pat ir traumų.
Ką daryti jei traumos nepavyksta išvengti? Kokia pirmoji pagalba?
Pirmiausia svarbu užkirsti kelią pakartotinei traumai. Būtina nedelsiant nutraukti treniruotę ar mankštą ir kuo mažiau judinti sužalotą vietą.
Kitas žingsnis – traumuotos vietos šaldymas. Jis stabdo uždegimą, todėl per pirmas 24-72 valandas tai yra pagrindinė traumos gydymo priemonė. Traumuotą vietą šaldyti reikėtų 15-20 minučių. Po to procedūrą galimą kartoti kas valandą.
Vėliau reikėtų traumuotą ranką ar koją imobilizuoti specialiais įtvarais. Jei per kelias paras skausmas ir tinimas nepraeina, reikėtų kreiptis į gydytoją.
Kodėl po patirtos traumos rekomenduojate ieškoti gero reabilitacijos centro?
Net 50 procentų traumų gydymo sėkmės priskiriama reabilitacijai. Tik ji padeda sportuojančiam žmogui pasiekti tokį patį aktyvumo lygį, koks buvo ir iki traumos. Tie, kurie nuvertina reabilitacijos svarbą, dažnai patiria pakartotines traumas, įvairias komplikacijas. Profesionaliems sportininkams dažnai tai reiškia karjeros pabaigą.
Reabilitacijos planas sudaromas atsižvelgiant į kiekvieno paciento situaciją, patirtą traumą. Norint, kad gydymas būtų sėkmingas, būtina to plano laikytis itin griežtai.
Ar galima po patirtų sportinių traumų gyventi visavertį gyvenimą?
Tai priklauso nuo patirtos traumos, tačiau po tinkamo reabilitacinio gydymo dažniausiai taip. Noriu pabrėžti, kad tai įmanoma tik tuomet, kai reabilitacijos metu pacientas glaudžiai bendradarbiauja su gydytoju ir atsakingai laikosi visų jo nurodymų. Antraip visas gydymas gali nueiti perniek, o traumos kartotis.
Net apie 70-80 procentų sportininkų sportuoja kamuojami lėtinių skausmų vien todėl, kad iki galo neišsigydė traumų ir sportuoti sugrįžo anksčiau nei turėjo. Jiems tenka gyventi su nuskausminamaisiais, apsikarsčius įtvarais.
Beje, sportuoti su įtvaru – dar viena didžiulė klaida. Įtvarai labai svarbūs reabilitacijos laikotarpiu, tačiau sportuojant patarčiau jų nebedėvėti. Per ilgai dėvint įtvarą, nyksta raumenys, aptingę sąnariai praranda lankstumą. Grįžti į sporto salę verta tik visiškai išsigydžius. Visada sportininkams sakau, kad reikia galvoti apie ateitį, o ne siekti rezultato čia ir dabar.
Ar pažįstate nors vieną sportininką, kuris būtų išvengęs traumų?
Ne. Tačiau galiu paminėti „sveikiausius“, su kuriais teko dirbti. Krepšininkų Giedriaus Gusto, Mindaugo Lukauskio, Ramūno Šiškausko kūnai ypač tvirti ir stiprūs. Be to, jie labai atsakingai laikosi režimo, iš anksto ruošiasi sportiniam sezonui.
Kokių įdomių istorijų galite papasakoti iš ilgametės darbo patirties su garsiais sportininkais?
Prisimenu vieną laimingai pasibaigusią situaciją, kuri galėjo baigtis visiškai nelinksmai. Tai nutiko viename užsienio oro uostų, kuriame laukiau skrydžio į Lietuvą. Į tą patį oro uostą, vien tam, kad suleisčiau vaistų, atskrido ir krepšininkas Mantas Kalnietis.
Bandėme oro uoste išsinuomoti kokią nors patalpą, bet mums nepavyko. Todėl pamatę tuščią pilotų ir stiuardesių poilsio kambarį, kuriame stovėjo tai, ko mums kaip tik ir reikėjo – didelis stalas – , ilgai nedvejojome ir užėjome. Išsidėliojau savo švirkštus, Mantas atsigulė ant stalo ir staiga į kambarį sugužėjo lakūnai su stiuardesėmis.
Jiems tas vaizdelis turėjo pasirodyti įdomus – visi puolė kviesti policijos. Per tą laiką kol policija atvyko, suleidau Mantui vaistus, tačiau susidėti švirkštų nespėjau. Policininkai labai kruopščiai tikrino ar švirkštuose nebuvo narkotinių medžiagų.
Laimingai išsisukti pavyko tik tada, kai Mantas parodė savo nuotrauką ir įtikino juos, kad yra krepšininkas. Visa ši istorija pasibaigė likus vos keletui minučių iki mano lėktuvo pakilimo.
Ilgametis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas Mantas Kalnietis (30 m.) pastaruoju metu džiaugiasi galėdamas sportuoti visu pajėgumu ir nekamuojamas didelių skausmų. Milano „Emporio Armani“ ekipoje sėkmingai rungtyniaujantis įžaidėjas neslepia, kad prie geros jo savijautos nemažai prisidėjo ir gydytojas V. Trumpickas.
„Vytenis jau dešimt metų dirba su vyrų krepšinio rinktine, todėl visų žaidėjų medicinines bėdas žino geriau nei kas kitas. Štai todėl apie mano sveikatos bėdas Vytenis visada sužino pirmas. Visiškai juo pasitikiu. Kiti krepšininkai taip pat paliudys, kad nė viena mūsų bėda neliko neišspręsta.
Po paskutinės mano operacijos praėjo jau beveik du metai, o aš savo savijauta esu patenkintas ir nejaučiu jokių neigiamų padarinių. Kaip krepšinio aikštelėje, taip ir medicinoje svarbus komandinis darbas. Vytenio komanda dirba užtikrintai ir vieningai“, — sako M. Kalnietis.
www.lrytas.lt