Pasaulio sveikatos duomenimis, kas ketvirtas žmogus pasaulyje kenčia nuo įvairaus sudėtingumo kaulų, sąnarių, raiščių, raumenų ligų ar traumų. Nors vasarą dažniausiai gydomos itin sunkios traumos, tačiau iš tikrųjų judamojo aparato traumoms ir ligoms nei sezoniškumo, nei amžiaus cenzo nėra. Tad apie ryžtą ir galimybes pacientus vėl pastatyti ant kojų pasakoja gydytojas ortopedas traumatologas Eduardas Jūraitis.
Kas paskatino rinktis medicinos studijas ir būtent ortopediją?
Veikiausiai kaip ir daugeliui, pasirinkusių mediciną, ši sritis buvo svajonė nuo vaikystės. Kiek save prisimenu, visada norėjau būti gydytoju. Ir pamažu šis noras tik stiprėjo, tad teko susitelkti į mokslus ir siekti kuo aukštesnių rezultatų tiek mokykloje, tiek studijuojant. Ortopedija ir traumatologija pirmiausia patiko todėl, kad tai labai „vyriška“ specialybė. Ši medicinos sritis reikalauja greitų sprendimų, ypač dirbant traumų punkte. Beje, suteikia ir nemenką adrenalino dozę, nes į traumatologijos punktą atkeliauja sužeisti žmonės, tad pagalba jiems turi būti suteikiama kiek įmanoma greičiau. Toks darbas mobilizuoja ir fizines, ir protines jėgas. Būtent sąlyčio taškų ieškojimas suteikiant skubiąją pagalbą ir atrodė patrauklus, juk taip atsiveria galimybė imtis ryžtingų veiksmų. Kita vertus, ši medicinos sritis apima vieną didžiausių organų sistemų – skeleto, raumenų, judėjimo ir atramos. Po traumų ar lūžių, kai žmogus praktiškai tampa neįgalus, nes negali eiti, judėti, kelti, galimybė grąžinti judėjimo laisvę suteikia didžiulį moralinį pasitenkinimą
Kokie didžiausi iššūkiai šioje medicinos srityje?
Visos įvardytos patrauklios ortopedijos ir traumatologijos savybės tuo pat metu yra ir didžiausi šios srities iššūkiai. Medicinos sritis iš principo – iššūkių kupinas darbas. Kita vertus, kiekvienam darbe irgi reikia įveikti tam tikrus sunkumus. Tiesiog medicina dažnai idealizuojama, nes jos dėmesio centre yra brangiausias žmogui dalykas – jo sveikata. Beje, paskutiniu metu galima pastebėti, kad nuo medicinos pamažu nutraukiama idealizavimo skraistė. Gydytojas tampa tiesiog žmogumi, kuris dirba svarbų darbą, tačiau ne svarbesnį nei daugelis kitų. Tiesiog visoje medicinos srityje, ne išimtis ortopedija ir traumatologija, būtina atsakomybė, nes nuo gydytojo sprendimų dažnai priklauso tai, kaip greitai bus sureaguota į sužeistą žmogų, o tai gali lemti jo tolesnio gyvenimo kokybę. Šiame darbe kaip niekur kitur reikia empatijos. Tačiau ji negali būti begalinė – į kiekvieno paciento būseną įsijausti tiesiog neįmanoma, nes nuo emocijų gali perdegti pats gydytojas. Dirbant šį darbą būtina riba, kuri leidžia vienu metu ir suvokti paciento išgyvenimus, ir imtis ryžtingų veiksmų, grįstų profesine logika, ne jausmais. To, beje, gydytojai išmoksta tik per ilgus praktikos metus. Vieni šią patirtį perima greičiau, kitiems prireikia daugiau laiko, tačiau neišvengiamai, nes tai turbūt vienintelis būdas gerai dirbti savo darbą.
Kodėl ir
Kodėl ir kada iš tikrųjų reikia gydytojo ortopedo pagalbos, o kada užtenka bendrosios praktikos gydytojo konsultacijos?
Deja, vienareikšmiško atsakymo nėra. Kiekvienas atvejis, kaip ir kiekvienas žmogus, – unikalus. Tam ir yra sukurta sistema, kuri apibrėžia tam tikras kompetencijos ribas. Esant menkai traumai Lietuvos, o ir visų Vakarų šalių, sveikatos sistemose pacientas pirmiausia turi kreiptis į šeimos gydytoją. Bendrosios praktikos gydytojas turėtų nuspręsti, ar jis gali gydyti, tarkime, paprasčiausią patempimą, ar vis dėlto reikia ortopedo traumatologo konsultacijos. Tačiau į šį klausimą geriausia atsakyti vadovaujantis kompetencijos ribomis, t. y. tiksliai žinant, ką privalo atlikti pirmoji grandis – šeimos gydytojas, o kokias situacijas sprendžia jau siauresnės srities specialistas. Įvykus menkiausiai traumai nebūtina vykti pas traumatologą, juk dažnai užtenka tinkamo tvarsčio ir vaistų. Deja, visuomenėje dar gana gajus mitas, kad šeimos gydytojas negali tinkamai pasirūpinti pacientu. Dažnai pacientai, patyrę menkų traumų, veržiasi pas specialistus, ypač pas profesorius. Tačiau būtina didinti pasitikėjimą bendrosios praktikos gydytojų kompetencija, nes tokia pasaulinė praktika, kuri pasiteisina.
Ar lietuviai rūpestingi pacientai – nedelsia kreiptis į gydytojus dėl traumų ir ligų?
Akivaizdu, kad lietuviai vis labiau rūpinasi sveikata. Per septyniolika aktyvios praktikos metų pastebėjau, kad žmonių požiūris į savo sveikatą kaip vertybę tikrai pasikeitė ir neabejotinai į gerąją pusę. Galima spėti, kad tokia pozityvi tendencija kilo gerėjant ekonominei situacijai, kai žmonės skiria daugiau dėmesio gyvenimo kokybės užtikrinti. Visgi šio rūpesčio negalima vertinti vienareikšmiškai. Patirtis rodo, kad beveik 40 % pacientų, kurie kreipiasi į traumatologą, tinkamos pagalbos galėtų sulaukti bendrosios praktikos gydytojo kabinete. Tad kartais tas rūpestis būna nepamatuotas.
Ar skiriasi vaikų ir suaugusiųjų ortopedija? Kokios ligos kamuoja mažuosius, o kas vargina suaugusius?
Pacientai vaikai ir suaugusieji tikrai skirtingi. Pirmuosius dažniausiai vargina įgimtos ligos, o antruosius – įgytos. Skiriasi ir bendravimas. Vaikai visada pozityvūs ir atviri, nesilaiko jokių išankstinių nuostatų. Visgi sprendžiant gydymo skyrimo klausimus bendraujama su tėvais, tad labai svarbus gebėjimas susikalbėti su išgąsdintais ar ne visada pozityviai nusiteikusiais suaugusiais.
Suaugusiųjų ortopedinės ligos dažniausiai būna įsisenėjusios ir tai bene didžiausias iššūkis. Pasunkėjus ligai teigiamą gydymo rezultatą pasiekti daug sunkiau ir užtrunka nepalyginti ilgiau. O vaikai gyja daug greičiau. Augantis vaikas daugelį ortopedinių susirgimų gali tiesiog išaugti. Taikant tinkamas priemones vaikystėje galima išgydyti laikysenos sutrikimus, stuburo iškrypimą – skoliozę, pėdų deformacijas. Laiku pastebėjus ir skyrus atitinkamą gydymą sulaukiama puikių rezultatų. Visgi šiuo metu vaikus itin dažnai kamuoja išvardytos ligos. Taip nutinka dėl labai spartaus augimo. Pastaruosius septynerius metus pastebimi augimo spurtai. Kokia tiksli to priežastis, mokslininkai kol kas dar tiksliai nenustatė. Vaikai per labai trumpą laiką smarkiai ūgteli, o čia slypi bene didžiausias pavojus – kyla stuburo, pėdų ir net kojų ilgio problemų. Ankstyva diagnostika lengvina visų šių problemų sprendimą. Jeigu vaikas per metus paauga 5–10 cm, jau derėtų susirūpinti judamojo aparato sveikata. Sveikas augimas – tik iki 5 cm per metus. Ne be priežasties tiek daug dėmesio ortopedijoje skiriama vaikams. Net ortopedijos simbolis susijęs su jaunyste – tai jaunas parištas medelis, kuri dar galima ištiesinti. Užaugusio sulinkusio medžio jau nebepavyks ištiesinti, lieka tik lengvinti ligą. Suaugusieji Lietuvoje dažniausiai skundžiasi artroze ir kelių deformacijomis, plokščiapėdyste ir iškrypusiais kojų pirštais. Visos šios ligos dažnai atkeliauja dar iš vaikystės.
Ar skausmas – neišvengiamas ortopedinių ligų palydovas? Kaip su juo kovoti?
Būtent dėl skausmo į ortopedus kreipiasi vyresnio amžiaus pacientai, varginami įsisenėjusių ligų. Dažnai žmonės ignoruoja nedidelius ortopedinių susirgimų simptomus ir tik tada, kai užklumpa stiprus skausmas, bando ieškoti pagalbos. Visgi skausmas – tai įsisenėjusios ortopedinės ligos simptomas. Ortopediniams skausmams malšinti neretai griebiamasi vaistų, tačiau reabilitacija ir atitinkamos ortopedinės priemonės gali duoti kur kas geresnių rezultatų.
Ortopedinės priemonės tobulėja, šiuo metu itin lengvus įtvarus galima atsispausdinti net 3D spausdintuvu. Kas dar pasikeitė šioje srityje?
Kaip ir kitose srityse, ortopedijos technika per dešimtmetį neabejotinai pažengė į priekį. Tobulėjo ne tik priemonės, bet ir kito jų naudojimas – dabar jis daug platesnis. Po traumų arba ortopedinių operacijų anksčiau žmonės gana ilgai kęsdavo nepatogumą, nes galūnės būdavo gipsuojamos. Dabar kur kas dažniau naudojami įtvarai, ypač kojai, blauzdai, imobilizuojami keliai. Pažangios ortopedijos priemonės greitina gijimą ir, be abejonės, gerina gyvenimo kokybę. Daugelio Europos Sąjungos šalių statistika rodo, kad skiriamų lėšų skirtumas tarp kompensuojamųjų vaistų ir kompensuojamų ortopedijos techninių priemonių ženkliai mažesnis nei Lietuvoje. O tai rodo, kad ortopedijos techninės priemonės suteikia panašų palengvėjimą kaip vaistai, be šalutinio poveikio malšina skausmą.
Ar ortopedijos techninių priemonių kompensavimo sistema per pastaruosius 10 metų Lietuvoje patobulėjo? Kokių problemų vis dar nepavyko neišspręsti?
Lietuvoje vis dar nepelnytai pamirštama, jog tinkamai parinktos ortopedijos techninės priemonės gali sumažinti skausmą, kuomet galima išvengti ilgalaikio medikamentų vartojimo. Vis dar kyla problemų, ypač kai reikia specifinių ortopedijos priemonių, kompensavimo sistema yra nepakankama. Šios srities specialistai pagrįstai pastebi, jog dažni atvejai, kai reikiamos ortopedijos techninės priemonės nėra numatyta kompensuojamųjų priemonių sąraše. Esant retoms ligoms ar klinikinėms situacijoms, nenumatytas mechanizmas, kaip paskirti reikiamą ortopedijos techninę priemonę. Juk šiaip ar taip tinkama ortopedinė technika tiesiogiai susijusi su tuo, kaip po traumos pasikeičia žmogaus gyvenimo kokybė, kokie judėjimo apribojimai jam taikomi. Biudžetas skiriamas kompensuojamoms ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti yra nepakankamas ir su metais ne didėja. O tai, be abejonės, skaudžiai atsiliepia sergantiesiems ar susižeidusiems. Tai neatrodo logiška žinant, kad visuomenė vis labiau sensta. Vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja, todėl ortopedinių priemonių poreikis auga.
Kas svarbiausia ortopedijoje kaip medicinos srityje: tiksli diagnostika, technika ar reabilitacija?
Kiekvienas iš šių komponentų svarbus. Praleidus nors vieną stipriai nukenčia kiti du. Be tikslios diagnostikos neįmanoma tinkamai gydyti. Svarbi ir tinkama reabilitacija, kuri ortopedijoje ir traumatologijoje neretai vaidina esminį vaidmenį, siekiant žmogui grąžinti judėjimo džiaugsmą. Lūžus kaulams suaugęs žmogus gyja 1,5–2 mėnesius. O antra tiek trunka reabilitacinis laikotarpis. Pacientas į įprastą gyvenimo ritmą grįžta tik po pusmečio. Tačiau būna ir kur kas sudėtingesnių traumų, kurios žmogų apriboja nepalyginti ilgesniam laikotarpiui. Tad ortopedijos ir traumatologijos kaip medicinos srities užduotis veikiausiai ir yra sujungti visus svarbius etapus, kad žmogus kuo greičiau ir kokybiškiau vėl grįžtų į gyvenimą.
Eglė Stratkauskaitė